Procesas, žinomas kaip osmosas, gamtoje vyksta milijonus metų ir jis vyksta mūsų kūnuose kiekvieną dieną. Moksliniu požiūriu jį pirmą kartą atrado dar 1748 m. Prancūzų dvasininkas ir fizikas Jeanas-Antoine'as Noletas. Nollet sugebėjo atkartoti osmosinį procesą, naudodamas kiaulių šlapimo pūslę kaip membraną, kad parodytų, jog tirpiklio molekulės iš mažo tirpaus vandens gali tekėti per šlapimo pūslės sieną į didesnę tirpiklio koncentraciją, pagamintą iš alkoholio. Jis įrodė, kad tirpiklis gali selektyviai praeiti per pusiau pralaidžią membraną per natūralaus osmosinio slėgio procesą ir tirpiklis nuolat pateks per ląstelių membraną, kol abiejose šlapimo pūslės pusėse bus pasiekta dinaminė pusiausvyra.

Osmoso tyrimas būtų visi, bet išnyksta per ateinančius 200 metų iki 1940 m. pabaigos, kai mokslininkai iš geriausių Amerikos universitetų pradėjo persvarstyti šią temą. Šis atnaujintas susidomėjimas buvo pagrįstas noru rasti būdą filtruoti ar gėlinti jūros vandenį, o tai buvo Kenedžio administracijos nustatytas tikslas padėti kurti vandens trūkumo sprendimus šaliai. 1959 m. du UCLA mokslininkai Sidney Loeb ir Srinivasa Sourirajan sugebėjo pagaminti funkcionalią sintetinę RO membraną iš celiuliozės acetato polimero. Jų bandymai, aukšto tirpiklio vandens kūnas buvo priverstas per inžinerijos membranos, kuri veikė kaip filtras, kuris leido tik vandens molekulės praeiti, o atmesti NaCl (druska) ir TDS. Gėlas vanduo galėjo praeiti tinkamu srautu, kad pagamintų išgrynintą geriamąjį vandenį, o membrana iš tikrųjų buvo patvari ir galėjo veikti įprastomis vandens slėgio ir veikimo sąlygomis. Kadangi ši nauja technologija veikė atvirkštiniu natūraliu osmosiniu procesu, ji netrukus tapo žinoma kaip atvirkštinis osmosas.
Pirmoji pasaulyje komercinė RO gamykla buvo pastatyta Coalinga, Kalifornijoje, padedant ir vadovaujant Joseph W. McCutchan ir Sidney Loeb, o 1965 m. jos bandomoji programa atkreipė inžinierių ir vyriausybių iš viso pasaulio dėmesį. Ši neįtikėtina svajonė, kad vieną dieną žmonija iš tikrųjų gali išniekinti jūros vandenį dideliu mastu ir už prieinamą kainą, pagaliau išsipildė. Pažanga augo greitai, kaip naujos bandomosios programos sprung up kitur, pavyzdžiui, La Jolla ir Firebaugh Kalifornijoje išbandyti įvairių tipų sūraus ir jūros vandens. Šių ir daugelio kitų prisidedančių asmenų naujovės ir atradimai padarytų membranos technologiją aktualią ir įperkamą bei suteiktų švaraus vandens naudos daugeliui sunkiųjų pramonės šakų.
Šiandien atvirkštinio osmoso ir membranos filtravimo elementai naudojami tūkstančiams skirtingų procesų ir programų visame pasaulyje, ir tikimasi, kad ši pramonė ir toliau augs artimiausioje ateityje. Kadangi natūralūs švaraus vandens šaltiniai tampa vis menkesni ir nuolat populiarėja dykumėjimas pasaulyje, didelės atvirkštinio osmoso perdirbimo įmonės dabar suteikia daug švaraus vandens, kurį naudoja kai kurie miestai ir net mažos šalys. Dauguma žmonių nesupranta, kad dabar, bet artimiausioje ateityje švarus vanduo netrukus gali tapti vienu iš vertingiausių išteklių planetoje, todėl RO technologija iš tiesų yra vienas iš geriausių mokslinių pasiekimų žmonijos istorijoje.





